Sprogimas

K. Sabaliauskaitė: „Geras menas – kaip skaudus angelo dūris ugnine strėle į širdį“

Daugiau nei dešimt metų praėjo nuo pirmojo KRISTINOS SABALIAUSKAITĖS romano „Silva rerum“ pasirodymo Lietuvos literatūros padangėje. Ir tuo metu, ir dabar kiekvienas autorės kūrinys sulaukia aibės reakcijų. Šį ketvirtadienį, lapkričio 7-ąją, literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ metu rašytoją Šv. Kotrynos bažnyčioje kalbins teatro režisierius Gintaras Varnas.

Pokalbis apie mūsų pėdas ir batus su kūno ir judesio terapeute

Ar kada pagalvojote, ką apie mus gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? „Pasaulio istorija būtų kitokia, jei žmogus nebūtų sugalvojęs avalynės“, – tuo įsitikinusi Depresijos gydymo centro kūno ir judesio terapeutė Rita Karklytė, neseniai apsilankiusi archeologinės avalynės parodoje „200 batų – 700 metų“ ir sutikusi pakalbėti apie apavo reikšmę šiandieniniame mūsų gyvenime.

Abortas: laisvė ar nesibaigiantis gedulas?

Pasitinkant Vėlines, tūkstančiai moterų slapčia gedi savo negimusių kūdikių. Besidomėdama šia tema sulaukiau ne vieno komentaro: „Ko kišatės į kitų gyvenimus?“ Tačiau kalbėdama su moterimis, kurios pasidarė abortus, supratau, kad jei nors kažkas, jas, besiruošiančias šokti į bedugnę, būtų paėmęs už rankos, šiandien jos būtų laimingos mamos, o ne amžinos gedėtojos. Regis, po saule nėra tik vieno mažučio žmogaus, tačiau po aborto moterims pasaulis atrodo tuščias ir beprasmis. Šia skausminga tema kalbamės su psichologe, Krizinio nėštumo centro konsultante, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docente GIEDRE ŠIRVINSKIENE.

Keturios kliūtys, trukdančios sukurti artimesnį ryšį su vaiku

Vaikui reikia kur kas daugiau nei vien tik maisto, vandens ar stogo virš galvos. Jam reikia artimo fizinio ryšio ir socialinės sąveikos su žmogumi, kad galėtų optimaliai vystytis. Deja, tikėtina, kad ypač šeimos, kurios įsivaikina ar planuoja globoti vaikus, susiduria su daugybe problemų vien dėl to, jog vaikams augant globos namuose nebuvo patenkinti ankstyvieji jų poreikiai. Tėvai, kurie ieškodami pagalbos dėl iškilusių auklėjimo, vaiko elgesio ir bendravimo problemų, kreipiasi į specialistus, dažnai prisipažįsta, kad priėjo liepto galą. Mažas vaikas, kurį jie priėmė į šeimą, turėdami daug vilčių, kažkodėl lieka atsietas nuo šeimos – jis keistai arba neramiai reaguoja į paprastas socialines situacijas, atsisako meilės, netgi užsipuola šeimos narius, juos valdo pykčio ir susierzinimo priepuoliais. Tokie tėvai dažnai jau būna išbandę „atskyrimo pertraukėlių“ metodą, bausmes ir gydymą vaistais. Bet, regis, nė viena priemonė iš tikrųjų nepadėjo. Nusivylę jie veda vaiką pas specialistus, ieško įvairių problemos sprendimo būdų. 

Trisdešimt. Sentimentalus

Ištarus PDR atmintyje iš karto iškyla lapų geltonis, rudenė gintarinė saulės šviesa ir daug ilgų paltų. Ir nuotykio jaudulys. O eilėraščiai, skaitymai? Kad šie dalykai ir yra sudedamosios poezijos dalys. Upė, kaštonai, „Širdelė“, seniai matyti pažįstami ir prieš dvyliktą nakties Džordanos Butkutės balsu įkaušusių poetų būreliui – nemylėjau tavęs! – rėkiantis fontanas. Tragikomiškas gyvenimo koncentratas.

Ar verta laukti meilės?

Nesvarbu, esi praktikuojanti katalikė ar liberalė agnostikė, – šis tekstas skirtas tau ir kiekvienam, širdyje jaučiančiam beribį Meilės troškimą. Ieškodama atsakymų į esminius gyvenimo prasmės klausimus perskaičiau gausybę populiariosios psichologinės literatūros, tačiau prireikė laiko suvokti, kad iš tiesų netgi skirtingų ideologijų atstovai vieningai laikosi nuomonės, kad geriausių dalykų gyvenime reikia išmokti laukti. Šiame tekste noriu pasidalinti su jumis dviem esminėmis idėjomis, kurios kilo perskaičius dvi labai skirtingas, bet įkvepiančias knygas. Tikiuosi mesti iššūkį visuomenėje gajam laukimo kaip kančios suvokimui ir atverti galimybę suprasti laukimo vertę ir prasmę.

Nepilnamečių pasiryžimas ankstyvai motinystei: priežastys ir pasekmės

Asmenybės branda, karjeros siekiai ir finansinio stabilumo troškimas paskatina šiuolaikinę tėvystę atidėti vyresniam amžiui. Bet yra ir išimčių – kai kurios merginos, dar nesulaukusios pilnametystės, ryžtasi ankstyvajai motinystei. „Kai nepilnametės susilaukia savo vaikų, mes tampame atsakingi tiek dėl jų pačių, tiek dėl jų gimusių atžalų saugumo ir gerovės“, – teigia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Sinkevičiūtė.

Sėkmingas senėjimas. Kur jo ieškoti?

Žiniasklaidoje, socialinėje medijoje vis dažniau girdime ,,sėkmingo senėjimo“ sąvoką. Vienas iš pagrindinių sėkmingo senėjimo aspektų – aktyvus įsitraukimas į gyvenimą, įvairiapusę veiklą. Šiuo atveju svarbios ne tik visuomenės teikiamos galimybės, bet ir paties žmogaus motyvacija veikti. Tokia paskata veikti gali tapti mylimas pomėgis, paraginimas, įkvepianti kito žmogaus istorija bei daugelis kitų veiksnių. Kviečiame susipažinti su nepailstančia ,,Sidabrinės linijos“ savanore Larisa iš Elektrėnų, kuri, galbūt, kažkam taps tuo pavyzdžiu, paskata ar tiesiog trumpu priminimu, kad amžius – nėra kliūtis veikti.

Psichologė: individualizmas auga su kiekviena karta

Šių dienų jaunimas yra apibūdinamas kaip nepriklausomas, savarankiškas ir idealistiškas. Dažnai girdime sąvokas „naujoji karta“, „tūkstantmečio vaikai“ ir t. t., tačiau ką jos iš tiesų reiškia? Kokią įtaką jauniems žmonėms daro tai, jog šiandien beveik visose įmanomose srityse jie turi galimybes, kurių jų tėvai ar seneliai net negalėjo įsivaizduoti? Apie tai ir daug daugiau kalbamės su klinikine psichologe, tarptautinių jaunimo mokymų vadove IEVA SAKALAUSKAITE.

Gyvenimo saulėlydyje svarbiau ne viešbutis, o rūpestinga slauga

Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą. Ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę – ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai ir požiūris į mažą, seną ir ligotą.

Mokslininkė apie meilę darbui: pasisodinkite darbą kaip sutuoktinį ir paklauskite, ką veiki mano gyvenime?

Jeigu manote, kad nemylite savo darbo, gali būti ir taip, jog šiandien – diena lyg tyčia. Socialinių mokslų daktarė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė teigia, jog meilė darbui – kintantis dalykas, o liguistai į darbą įsitraukę žmonės geresnių rezultatų nepasiekia. Mokslininkė pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką turi (ne)meilė darbui – pasak jos, dažniausiai nemeilė darbui kenkia visai ne darbui.

Košės iššūkį sau metusi tinklaraštininkė Gabrielė: skonis gali priminti ir pyragą

Spalio 10 d. – Pasaulinė košės diena, pirmą sykį paminėta Škotijoje, kur košė laikoma tradiciniu patiekalu. Manančiuosius, kad tai – paprastas, neįmantrus ir greitai atsibostantis valgis, tinklaraščio apie pusryčius įkūrėja Gabrielė Žutautaitė gali patikinti, jog košę paruošti galima pačiais įvairiausiais būdais. Tai ji įrodė nutarusi 30 dienų pusryčiams valgyti vien košę.

Gydytojas psichiatras: be sukrėtimų nebus ir pasikeitimų

Žmonės vis dažniau kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus ir daug drąsiau apie tai kalba, dalinasi savo patirtimis bei kontaktais. „Geštaltistas“, „kognityvistas“, „egzistencialistas“ – dažnai girdimi psichikos sveikatos specialistų apibūdinimai. Kaip žinoti, į kurį specialistą geriausia kreiptis?

Tėti, iš kur mes atsiradome? Filosofija auginant vaikus

Auginant vaiką kartais tenka susidurti su gamtos stebuklų paaiškinimo problema. Mažam žmogui keičiantis, pasaulis tampa vis mažiau suprantama vieta − už kiekvienos naujos patirties slypi nepažinti priežasties ir pasekmės dėsniai, gluminantys savo neišvengiamumu. Spėčiau, kad kažkuriuo metu mažoje galvelėje įvyksta lūžis − kaip metodiškai dirbantis mokslininkas, vaikas atranda taisyklę, kad visi pasaulį nusakantys teiginiai turi savo priežastį.

Natūralus šeimos planavimas – Dievo dovana, kurią katalikai ignoruoja?

Kiekviena Bažnyčioje besituokianti pora per vestuvių apeigas viešai pasižada „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tačiau nėra taisyklių, kiek vaikų būtina pagimdyti – gali būti vienas, gali būti ir 19 (nejuokauju). Kaip reguliuoti šeimos dydį, Bažnyčia apsispręsti palieka pačiai šeimai. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Humanae Vitae“ prieš 50 m. rašė, jog lytiniai santykiai, net ir nesiekiant (ar negalint) pastoti, yra gėris, nes „išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (HV 11). Bažnyčios požiūris šiuo klausimu nepasikeitęs iki šiol.

Kada žmogų pažįstame iš tiesų?

Įprastai manome, kad žmogų pažįstame per jo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį, polinkius ir pomėgius. Bet tai tik išorinis, neesminis pažinimas, dažnai klaidinantis. Krikščionybę deklaruojantis žmogus gali būti giliai Kristų išgyvenantis asmuo, bet gali būti ir eilinis veidmainis ar neeilinis nusikaltėlis. Ar tokį žmogų imame gerbti, sužinoję, kad jis yra gydytojas, docentas, sėkmingas verslininkas, šeimos tėvas ar motina? Bet jis gali būti niekšas, naudojantis savo socialinį statusą menkystei slėpti. Išgirdę, kad jis yra narkomanas, prostitutė ar kalinys, esame linkę jo šalintis, galbūt tuojau pasmerkti. Bet iš tiesų nežinome apie juos nieko esminio. Beje, Kristus taip sakė: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“

Ar genai užprogramuoja mūsų politines pažiūras?

Kai kuriems žmonėms politinių pažiūrų turėjimas limpa natūraliai, t. y. jie gali labai artikuliuotai papasakoti, kas jiems patinka viešajame gyvenime, o kas ne. Lietuvoje štai kuriasi nauja krikdemiška politinė jėga, kuri teigia atstovausianti „tikrosioms“ konservatoriškoms vertybėms. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tuo tarpu būsimos partijos narius vadina radikalais. Būsimoji partija sako, kad jūs patys radikalai ir mūsų atėjimas tai apnuogins. Na, bala nematė. Radikalumas, konservatyvumas, liberalumas, visi kiti -umai bei -izmai – ar šie ir kiti veikėjai, politikai ar piliečiai rietųsi lygiai taip pat, sužinoję, kad skirtingas politines pažiūras, panašiai kaip akių spalvą, gali nulemti paprasčiausia biologija?

Psichologė A. Kurienė: „Ryšys, kuriuo senelius apdovanoja anūkai, yra be galo svarbus“

Sulaukęs savojo rudens ne vienas atsigręžiame atgal ir perkainojame gyvenimo derlių. Kas buvo svarbu anksčiau, nebūtinai rūpės dabar. Atsiranda daugiau laisvo laiko, išminties, kantrybės, atsiranda noras tuo dalintis su mums brangiais žmonėmis, sako psichologė Aušra Kurienė. Tad ar atrasime ką nors svarbiau už anūkus – tuos, kurie ateina mūsų pratęsti, tuos, į kurių mažas širdeles ir protus norėtųsi berti brandžias mūsų patirties sėklas? Gi tenka girdėti, kad dėl įvairių priežasčių nesusilaukusieji vaikų vėliau dažnai apgailestauja dėl prarastos galimybės tapti seneliais…

Kasdienė vertingumo kova: kaip pamilti save?

Prisijungusi prie Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro komandos, kelis kartus per savaitę su kolegomis lankau mokyklas ir su mokiniais kalbuosi apie žmogaus vertingumą. Dažnai tokiuose susitikimuose sulaukiu klausimo: kaip pamilti save? Šis klausimas paliečia vieną jautriausių mūsų gyvenimo istorijų – vertingumą. Šioje istorijoje randamos gilios žaizdos, žmogaus psichologinių ir dvasinių iššūkių šaknys, skaudžiausios gyvenimo akimirkos – čia svarbiais veikėjais tampa bendraklasiai, draugai, šeima, kurių keliamus kriterijus stengiamasi atitikti.

3 patarimai poroms, siekiančioms laimingos santuokos

Daugybę metų mokslininkai bando atsakyti į klausimą, kodėl vienos poros santykiuose dažniau jaučiasi laimingos, o kitos dažniau sako esančios nelaimingos. Tyrėjai sutaria, kad yra daugybė elementų, kurie lemia laimingą santuoką, bet taip pat teigia, jog yra keli dalykai, kuriuos kiekviena pora galėtų daryti kiekvieną dieną tam, kad puoselėtų savo meilę.

Apie laimę gyventi bendruomenėje

Neseniai popiežiaus lėktuve pagaliau jau ir garsiai buvo ištartas žodis „schizma“. Tiesą sakant, aš pati nežinau, kiek rimtai reikia žiūrėti į schizmos grėsmę šiandien Bažnyčioje. Bet manau, kad suprantu tą truputį mįslingą popiežiaus atsakymą: nebijau, bet meldžiuosi, kad nebūtų. Jeigu tiki, kad Bažnyčia gyvuoja Dievo valia ir Jo palaikoma, tada ji ištvers bet kokią schizmą, nors, aišku, būtų smagiau, jeigu netektų to ištverti. O jeigu tuo netiki, tada Bažnyčia apskritai neturi jokios prasmės. Taip yra todėl, kad Bažnyčia nėra vien politinių batalijų ir viešųjų ryšių triukų arena, bet visų pirma tikinčiųjų bendruomenė.

Kaip intravertiškam vaikui padėti susirasti draugų?

„Intravertiškiems vaikams susirasti draugų dažnai būna sudėtinga“, – rašo psichologė Molly Owens. Anot jos, intravertiški vaikai dažnai neranda vietos triukšmingose, veiksmo pilnose erdvėse, tokiose kaip, pavyzdžiui, žaidimų aikštelės. Jiems sunkiau pradėti pokalbį, tad dažnas mieliau renkasi mėgstamos knygos teikiamą saugumą.

Kas lemia katalikų poliarizaciją?

Neseniai pasibaigusių prezidento rinkimų atmosfera ilgai išliks atmintyje. Nors visada žinojome, kad katalikų bendruomenė Lietuvoje nėra vienalytė, tačiau tikriausiai ir patys nustebome, kai skirtingų stovyklų konfrontacija tapo tokia arši. Viešai sprendėme, kas katalikiška, o kas – ne. Kas eretikas, o kas – ortodoksas. Nors ne visada popiežius mylėjome, bet dar niekada anksčiau neleidome sau taip atvirai juos kritikuoti ar net kvestionuoti. Kas nutiko?

Integralioji ekologija: o kiek mums reikia?

Rugsėjo mėnesį mums primenama ekologija, tema, kuri vis dažniau pavadinama vienu ryškiausiu popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožų. Panašu, jog enciklika „Laudato Si“ buvo tik įžanga, prie jos grįžtama, ir šis tekstas suaktualinamas dažnoje apaštalinėje kelionėje. Šią savaitę Šventasis Tėvas grįžo iš Mozambiko, Madagaskaro ir Mauricijaus, kur ir vėl buvo kalbama apie aplinkosaugą ir integraliąją ekologiją.

Aktorius D. Meškauskas: aktorinis teatras nėra naftalinas, ir jį reikia branginti

Rugsėjo 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius DARIUS MEŠKAUSKAS pristato savo, kaip režisieriaus pedagogo, premjerą – spektaklį „Kreditoriai“. Tai buvusių D. Meškausko studentų: Tomo Šečkaus, Ivetos Raulynaitytės ir Manto Barvičiaus (režisieriaus Jono Vaitkaus kursas), kuriems jis dėstė aktorinį meistriškumą, kaip diplominis darbas gimęs spektaklis pagal švedų dramaturgo Augusto Strindbergo pjesę. Taip pat D. Meškauską, tik jau įprastame aktoriaus amplua, spalio pradžioje bus galima išvysti latvių režisierės Māros Ķimele šiame teatre statomame spektaklyje „Antigonė“ pagal prancūzų dramaturgo egzistencialisto Jeano Anouilh'o pjesę, kur D. Meškauskui patikėtas karaliaus Kreonto vaidmuo.

Kaip būti prie sergančio ir mirštančio asmens

Ištrauka iš Piotro Koźlako knygos „Kaip išgyventi ligą, kančią, vienatvę ir mirtį“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė)

Ne taip svarbu, / kokia mano kančia, / bet tik tai, su kuo ją išgyvenu. – Józefas Tischneris

Nelengva būti su kenčiančiais, patiriančiais fizinį skausmą, sergančiais psichine liga arba išgyvenančiais paskutiniąsias savo dienas. Tuomet jaučiamės kažkaip keistai nepatogiai. Ne visada žinome, ką tokiu metu daryti ar sakyti. Čia reikia įsiklausyti į ligonių vartojamą specifinę kančios kalbą. Kartais jie išreiškia nebylų prašymą ar klausimą savo mimika, kokiu nors atkreipiančiu dėmesį gestu. Kai galiausiai sukaupiame drąsos ką nors pasakyti, dažnai tai būna žodžiai, labiau kylantys iš mūsų baimės ir sutrikimo nei iš rūpesčio prieš mus gulinčiu ir skausmo paliestu žmogumi. Kai kas nors išties sunkiai serga, tokie pasakymai kaip „šiandien atrodai žymiai geriau“ gali nuskambėti sarkastiškai. „Tikrai vėl atsistosi ant kojų“, „jaučiu, kad tau veikiai pagerės“ – tai melai, kurie dažnai tariami, patiems tuo netikint. Patys puikiai žinome, kad mūsų žodžiai nėra tiesa, o mūsų draugai irgi tai jaučia. Tad ką gi daryti? Kaip elgtis, kad buvimas su kenčiančiaisiais neštų jiems palengvėjimą, o ne pigų optimizmą?

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode